Ilgą laiką man atrodė, kad mėšlą vežti galima bet kuo – svarbu, kad ratai suktųsi, o dugnas neišbyrėtų. Turėjau paprastą priekabą, pritaikytą viskam – grūdams, silosui, šienui ir, kai prireikia, ir mėšlui. Bet kuo daugiau dirbau, tuo labiau pradėjo aiškėti, kad „vienas daiktas viskam“ – ne visada geriausias sprendimas.
Kai nusprendžiau pasidomėti specializuota technika, konkrečiai – mėšlo kratytuvais, buvau šiek tiek skeptiškas. Juk priekaba veikia. Kam keisti tai, kas veikia? Bet pasirodo, skirtumas tarp jų – ne tik pavadinime.
Priekaba – tempi, krauni, išversti gali. Bet ar to pakanka?
Su paprasta priekaba daug metų pavykdavo „susitvarkyti“. Įkėliau mėšlą, nuvežiau, atvertėm – ir viskas. Taip atrodo labai paprastai, bet kai pradedi skaičiuoti, kiek laiko praleidi kraudamas, kiek kartų reikia papildomai „pakrapštyti“ likučius šakučių pagalba, ir kaip netolygiai viskas pasklinda lauke – va tada ir pradedi matyti, kad efektyvumo ten nėra tiek, kiek norėtųsi.
Dar vienas dalykas – kai mėšlas drėgnas arba prilipęs, įprasta priekaba tikrai ne viską išvertė. Teko stotis, lysti, valyti. Kiekvienas sezonas primindavo: būtų gerai, kad kas nors tą darbą padarytų už mane. Ir štai čia į sceną įžengė kratytuvas.
Kratytuvas – tai ne šiaip „priekaba su dantračiais“
Kai pirmą kartą pamačiau dirbantį mėšlo kratytuvą, supratau, kad čia kita lyga. Galinis paskirstymo mechanizmas – tai širdis visos sistemos. Voleliai su peiliais tolygiai išmeta mėšlą per visą darbinį plotį. Nereikia nieko atversti, nereikia lįsti ir valyti – visa masė gražiai „išbarstoma“ tiesiai ant žemės. Tai reiškia ne tik mažiau darbo, bet ir tolygesnį tręšimą.
O svarbiausia – viskas vyksta judant. Nereikia stoti, versti, važiuoti atgal. Sutaupytas laikas, kuras, nervai. Modernesni mėšlo kratytuvai dar turi grandininius konvejerius, kurie automatiškai stumia mėšlą į galą, reguliuoja paskirstymo greitį ir net leidžia tiksliau tręšti pagal plotą. Tokių dalykų su paprasta priekaba nė iš tolo nepadarysi.
Investicija, kuri atsiperka ne tik pinigais
Taip, mėšlo kratytuvas – rimtesnis pirkinys. Tai ne šakės ar kibiras. Bet kai pasižiūri į visą sezoną – kiek kartų reikia vežti, kiek degalų sunaudoji, kiek laiko praleidi laukuose, o dar jei prisideda darbuotojų sąnaudos – tai viskas pradeda dėliotis į savo vietas.
Be to, teisingai paskirstytas mėšlas reiškia geresnį įsisavinimą dirvoje. O tai jau tiesiogiai susiję su derliumi. Jei bent kiek galvoji apie tvarumą ir ilgesnį žaidimą – šita investicija grįžta ne per metus, bet per visą ūkio augimą.
Kai pagalvoju, kiek metų tempiau su sena priekaba, norisi šiek tiek papurtyti tą savo ankstesnį „aš“. Bet turbūt kaip ir visur – kai nežinai, tai ir atrodo, kad nieko čia keisti nereikia. O kai pamatai, kaip gali būti – tai atgal nebesinori. Kaip sakoma, kai paragauji tikros kavos, nebenori grįžti prie tirpios. Tik čia – ne kava, o mėšlas. Ir tai turbūt vienintelis kartas, kai sakau, kad mėšlas gali būti paskirstytas tobulai.